Teodolitinių ėjimų paskirtis

Geodezinių matavimų teodolitiniu ėjimu vadinamas nuolatiniais arba laikinais ženklais vietovėje nužymėtas daugiakampis, kurio kraštinių ilgiai ir horizontalūs kampai tarp jų išmatuoti. Pagal šiuos duomenis galima apskaičiuoti vietovėje paženklintų taškų stačiakampes koordinates.

Teodolitinių ėjimų paskirtis įvairi. Dažniausiai jie daromi norint sudaryti topografinės nuotraukos horizontalųjį pagrindą. Jie taikomi ir sprendžiant inžinerinės geodezijos uždavinius: sudarant statybos aikštelės nužymėjimo horizontalųjį pagrindą, ženklinant automobilių magistralių, plentų ir geležinkelių išilgines ašis, nustatant žemėnaudų ribas ir kt.

Teodolitinis ėjimas gali būti savarankiškas nuotraukos horizontalusis geodezinis pagrindas. Tada jis sudaro uždarą netaisyklinga daugiakampį. Jo viduje esantis teodolitinis ėjimas vadinamas ėjimo diagonaliniu. Taškų koordinatės o laikini teodolitinio ėjimo taškai šiuo atveju skaičiuojamos laisvai pasirinktoje koordinačių sistemoje, nesiejant jos su aukštesnės klasės geodezinio pagrindo taškais. Skaičiuojant teodolitinio ėjimo taškų koordinates, busole išmatuojamas vienos arba kelių kraštinių magnetinis azimutas. 1/5 teodolitinio ėjimo taškų būna paženklinta vietovėje nuolatiniais ženklais, kiti — laikinais.

Dažniau teodolitiniai ėjimai daromi tarp dviejų aukštesnės eilės geodezinių punktų A, B (trianguliacijos, poligonometrijos; Tokie teodolitiniai ėjimai vietovėje ženklinami tik laikinais ženklais.

Užstatytoje teritorijoje teodolitinių ėjimų taškai sutapdinami su požeminių komunikacijų šulinių centrais ir kitais nuolatiniais vietovės objektais. Teodolitiniai ėjimai tarp aukštesnės klasės geodezinio pagrindo punktų gali sudaryti ir sistemas su mazginiais taškais. Kartais leistini iki trijų kraštinių ilgio „kabantys“ ėjimai, kurių vienas galas remiasi į tinklą.

Teodolitinių ėjimų taškų vietos parenkamos labai atidžiai. Geriausiai tam tinka aukštuminės, kur geras matomumas į visas puses horizontaliems kampams bei atstumams stengiamasi, kad teodolitinio ėjimo kraštinių ilgiai būtų maždaug vienodi. Tačiau vietovės sąlygos ne visada esti palankios. Todėl reikalaujama, kad miestuose ir gyvenvietėse, kur daug pastatų, kraštinės būtų ne trumpesnes kaip 20m, o neužstatytose vietose — 40 m. Didžiausias leistinas kraštinių ilgis .

Teodolitinių ėjimų linijų ilgiai matuojami juostomis ir ruletėmis, optiniais bei šviesos toliamačiais. Matuojant atstumus juostomis ir ruletėmis, į komparavimo pataisą atsižvelgiama tada, kai ji skiriasi nuo matavimo priemonės nominaliojo ilgio daugiau kaip 1/10 000 (20 m – 2 mm, 50 m – 5 mm).

Temperatūros pataisa įrašoma į matavimų rezultatus, kai prietaiso komparavimo ir matavimo temperatūros skiriasi daugiau kaip du kartus. Reikšmės turi skirtis ne daugiau kaip kampo pataisos linijų ilgiams įvertinamos tada, kai linijų polinkio kampai didesni kaip 1,5.

Teodolitinių ėjimų ilgis ribojamas pagal jų paskirtį bei topografinių nuotraukų mastelį.

Teodolitinio ėjimo susiejimas su geodezinių matavimų pagrindu

Susieti teodolitinį ėjimą su didesnio tikslumo geodeziniu pagrindu – reiškią atlikti matavimus teodolitinio ėjimo taškų koordinatėms skaičiuoti geodezinio pagrindo koordinačių sistemoje. Šis matavimų etapas pats sudėtingiausias. Aukštesnės klasės geodezinio pagrindo punktus dažnai sunku surasti arba iš jų blogai matomi gretimi, o kartais jie esti sunaikinti. Yra įvairių susiejimo atvejų.

Paprasčiausias atvejis, kai teodolitinio ėjimo pradinis taškas A ir galinis B yra aukštesnės klasės punktai, o iš jų matomi kiti (aukštesnės klasės punktai) C, D, E. Taigi yra žinomos punktų A ir B horizontaliosios koordinatės valstybinėje ar vietinėje koordinačių sistemoje, kraštinių AC, AD ir BE direkciniai kampai GLA, (IA—D, aB_E. Teodolitinis ėjimas susiejamas su aukštesnės klasės geodeziniu pagrindu išmatuojant kampus: [SA, B’A, BB. Kampas B’A matuojamas kontrolės tikslais. Jeigu yra galimybė, tai matuojamas ir [SB,—galima apskaičiuoti kampinį nesąryšį (kitaip ėjimas būtų „kabantis“). Ryšio kampai matuojami tokia pat tvarka kaip ir kiti teodolitinio ėjimo kampai.

Kitas susiejimo atvejis, kai teodolitinio ėjimo pradinis ir galinis taškai yra geodezinio pagrindo punktai, bet iš jų abiejų arba vieno nesimato gretimo punkto, todėl nežinomas pradinis arba galinis direkcinis kampas. Pavyzdžiui, iš punkto A nematoma kryptis, kurios direkcinis kampas būtų žinomas. Tada matuojant astronominiais metodais nustatomas kraštinės azimutas 15” tikslumu, kuris paskui perskaičiuojamas į direkcinį kampa.

Geodeziniai matavimai kaina

Gali būti taip, kaip teodolitinio ėjimo nuo taško P iki atraminio punkto koordinatės žinomos tik punkto T ir iš jo galima išmatuoti kampą. Taško P koordinatės nežinomos. Jas galima nustatyti, jei iš punktų A, B, C galima išmatuoti kampus.

Taško P horizontaliosios padėties radimas, kai iš taškų su žinomomis koordinatėmis išmatuojami kampai į jį, vadinamas tiesiogine kampinė sankirta. Reikia išmatuoti dvi kryptis į nustatoma punktą P(AP ir BP), o trečioji kryptis (CP) yra kontrolinė. Taip pat matuojamas ryšio kampas BP ir kontrolei.